Gustas Scinskas – fotografas, keliautojas, kūrėjas ir ieškantis žmogus. Gimė ir užaugo Vilniaus Baltupių rajone. Vaikystėje didžiąją laiko dalį leido kieme, miškuose ir futbolo aikštelėje. Mokėsi Baltupių progimnazijoje, o vėliau baigė Salomėjos Nėries gimnaziją.

Pirmasis fotoaparatas į Gusto rankas pateko, kai jam buvo 16 metų – taip prasidėjo jo fotografijos kelionė, kuriai augti padėjo ir jo tėtis – Eigirdas Scinskas.

Dar būdamas dvyliktoje klasėje, Gustas praleido savo šimtadienį ir išleistuves – tuo metu fotografavo, dirbo ir atkakliai taupė kelionei. Tikslingai siekė po mokyklos baigimo išvykti į pasaulį ieškoti savęs.

Būdamas devyniolikos, Pietų Korėjoje, kur ir prasidėjo jo kelionė, Gustas įsigijo savo išsvajotą „Leica Q2 Monochrom“ – legendinį gatvės fotografijos fotoaparatą. Būtent juo buvo užfiksuota didžioji dalis šioje parodoje eksponuojamų kadrų.

„Leica“ išmokė mane pažinti fotografiją kitaip – šio aparato ypatumas tas, kad jis nefotografuoja spalvotai: nuspaudus mygtuką, kadras iškart būna juodai baltas. Šis iššūkis privertė mane labiau stebėti, daugiau dėmesio skirti istorijai, šviesai, šešėliams, tekstūroms ir nuotraukų energijai.

Fotografija man – tai būdas pažinti pasaulį ir žmones. Ieškoti, atrasti netikėčiausius kampelius, megzti draugystes, kurti ryšį ir būti „čia ir dabar“. Kadrai gimsta iš nuojautos, iš vidinio impulso nuspausti mygtuką būtent tą akimirką.

Kai fotoaparatas mano rankose – baimės išnyksta. Lieka tik smalsumas, kviečiantis nerti gilyn į akimirką, į šviesą, į istoriją.

Esu lyg džiazas – nuolat kintantis, improvizuojantis, šokinėjantis nuo vieno ritmo prie kito. Džiazuoju per fotografiją ir gatves. Fotoaparatas – mano instrumentas, o pasaulis – mano natos.